Harmonija. Tas pats Ing ir Jang, juodos ir baltos, moteriškojo ir vyriškojo pradų pusiausvyros troškimas. Pasaulis, kurio ilgimės, ieškome, kartais minutėlei surandame jį savo sielos slapčiausioje kertelėje, bet taip pat greitai ir paleidžiame, vėl įsitraukdami į vis greitėjančią gyvenimo tėkmę. UNESCO komisijos parodų salėje šiuo metu veikiančioje Angelės Jonelienės parodoje „Mandalos“ dėl ritmingų, harmoningų kompozicijų mandalų dėka bent trumpam įsivyrauja dvasinės harmonijos pojūtis.

Mandala induistinėje ir budistinėje tantroje simbolizuoja visatos pilnatvę, o dabar yra siejama ir su psichoanalize. Jau psichoanalitikas Karlas Gustavas Jungas (1875–1961) teigė, kad mandalų piešimas tai savotiška meditacija, įgalinanti žmogų atskleisti vidinius, pasąmonės klodus, įveikti psichologines problemas. Angelės Jonelienės mandalos spinduliuoja dvasine harmonija, tiesiog užburiančia, įtraukiančia ritmingais spalvų, geometrinių, augalinių ar net zoomorfinių bei antropomorfinių formų atsikartojimais. Dailininkės kūriniai savyje įkūnija visatos gyvybines jėgas, ištisus pasaulius perkeldami į cikliškas geometrines figūras.

Apkeliavusi nemažą mūsų planetos kampelių A. Jonelienė pasaulio šalims skiria ir savo darbus („Egiptas“, „Indija“), kur atsikartojančiais elementais tampa stilizuotos dramblių figūros, šventyklos, piramidės, sfinksai, dievo Ra akis…

Dailininkės mandalose su gilia dvasine jėga skleidžiasi gėlės, tykšta gyvybingo pavasarinio lietaus lašai („Lietaus dievas“, „Pavasario vėjas“). „Pavasario vėjyje“ mandalos centru tampa stilizuotas geltonos gėlės žiedas, kurio vidurys savo ruožtu susiveda į visa ko pradžią / branduolį / tašką / sielos esmę. Iš žiedo aštuoniomis pasaulio kryptimis tiesiasi geltonos tulpės, virš kurių taip pat vingiuoja margi „gyvybingi siūlai“, ištykštantys, išsiveržiantys, susikaupiantys į dygliuotus ratukus net už apvaliosios taisyklingo apskritimo formos mandalos ribų. Negana to, jie aplink save „pasisėja“ aguonos dydžio mažyčiais taškeliais, įkūnydami galingą gyvastingumo jėgą.

Angelės Jonelienės mandalose įsikūnija ir abstrakčios sąvokos, net gamtos stichijos čia įgyja apibrėžtą formą: „Vandens stichija“, „Gimimas“, „Šviesa“… „Vandens stichijoje“ komponuojami povandenio pasaulio elementai: kriauklės, žuvelės, jūrų arkliukai, putotas bangų ritmas. Šios mandalos centru tampa švytintis apskritimas, tolyn – vėl aštuoniomis kryptimis – dovanojantis žibančius perlus. Iš keturių kriauklelių lyg iš gausybės ragų į keturias simetriškas puses liejasi vandens muzika. Čia pulsuoja nenutrūkstama, gyvybinga vandens – vieno pirmapradžių elementų – energija. Ji ramina, gydo ir gimdo visa, kas gyva.

Mandalai „Gimimas“ dailininkė neatsitiktinai pasirenka jūros kriauklės pjūvio formą. Šiame gamtiniame elemente slepiasi visa ko pradžia: auksinė vis platėjanti spiralė iš centro veržiasi į lauką, netgi nebetelpa pačios mandalos rėmuose. Kosminio dangaus tamsiame mėlyje sukasi veik besvoriai rateliai, kuriuose plūduriuoja šviesios bedygstančių sėklų – gemalų gyvybės.

Visas Angelės Jonelienės mandalas vienija mėlyna spalva, nuolat besimainanti kitais atspalviais, netgi kontrastuodama su ryškiaspalvių ornamentų dekoratyvia derme, sugeba išlaikyti harmonijos – visatos beribio kosmoso tobulumą, neišsemiamą žmogiškosios sielos branduolio – centrinės mandalos ašies – lobyną.

Pagal: www.alfa.lt